Skelbiame detektyvinių istorijų konkurso „Mįslingas nutikimas leidykloje“ laimėtojų istorijas (publikuojamas žemiau)! Autoriams atitenka knyga „Siaubo sanatorija“ ir 50 Eur vertės dovanų kuponai apsipirkti www.terrapublica.lt.
1 vieta | Beatričės istorija
Kažkas kraupiai sutraškėjo, išlėkė kelios melsvos kibirkštys ir leidykla paskendo tamsoje, tirštoje kaip močiutės uogienė. Kelias akimirkas tvyrojo mirtina tyla, pasigirdo tylus šiurenimas ir tas stingdantis garsas, kaip braukiant nagais per metalą. Kažkas spragtelėjo, ir šviesa įsijungė apšviesdama tuščias lentynas. Didžiulės, kone lubas siekiančios knygų rietuvės, dar kvepiančios spausdinimo dažais, taip pat buvo dingusios.
Darbuotoja Betė sėdėjo sustingusi, pražiota burna. Knygos dingo. Neliko nieko, net pačių nuobodžiausių matematikos vadovėlių… Per visą laiką, kurį ji čia dirbo, nebuvo nutikę nieko panašaus. O ji čia dirbo jau dvylika metų. Betė vis dar nesiruošė patikėti savo akimis, kurios jai sąžiningai tarnavo jau beveik trisdešimt metų. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad toms akims padėjo stori, apvalūs dramblio kaulo akiniai, kurių viršų kiek dengė raudoni kirpčiukai. Betė dievino knygas, buvo skaičiusi daugybę keistų siužetų. Ir dabar pasijuto taip, tarsi būtų pati patekusi į vieną iš jų.
Netrukus įspūdis tik sustiprėjo – prieš ją kosėdami iš dulkių kėlėsi Pelenė, Gimlis, Floja su Sidabro Durklu, Brenda, Gven, Grytutė ir Legolasas.
Brenda sutrikusi apsidairė ir tarstelėjo:
– Ar aš rimtai išprotėjau, kad matau prieš save vienaragį? Aaam… jis turbūt netikras, taip? – paklausė ji Flojos.
– Aišku, jis tikras. Floja jau buvo suformavusi žemės stichijos durklą ir pasiruošusi jį sviesti į Brendą. – Tu ką, vienaragio nematei?
– Žinoma, kad nemačiau. – Brenda išsitraukė savo Niekados gniūžtę ir sulenkė ranką tarsi ruošdamasi ją sviesti. – Vienaragiai gyvena tik pasakose.
Durklas pasipiktinęs prunkštelėjo ir iššiepė dantis. Gven atskubėjo tarp jų ir pamėgino sulaikyti Durklą, kuris ėmė giliai urgzti iš krūtinės gelmių ir skersakiuoti į Brendą.
– Atsargiai! – šūktelėjo Floja, tampydama Durklo vadeles iš visų jėgų. – Siūlau atsiprašyti! – riktelėjo ji Brendai, Durklui stojantis piestu.
– Gerai jau, atsiprašau, kad pavadinau tave netikru, – mestelėjo Brenda.
Gven aiktelėjo ir nusitempė Brendą už tuščios lentynos, nes kaip tik tuo metu Durklas paleido žaibo kamuolį į tą vietą, kur ką tik stovėjo Brenda. Kamuolys blykstelėjo ir užgeso.
– Šimts šliužų dantuotų,- sukuždėjo Grytutė,- kur aš čia patekau?
– Tu esi leidykloje,- atsakė darbuotoja Betė.
– O kur knygos? – nesuprato Grytutė.
– Dingo,- gūžtelėjo pečiais darbuotoja Betė, tarsi norėdama įtikinti pati save.
Grytutė sutrikusi apsidairė; kambaryje Durklas vaikėsi Brendą, visur laidydamas stichijų pliūpsnius ir kabindamas ant lubų varveklius, svilindamas tingioms leidyklos musėms saldžius sapnelius ir drabstydamasis žemės grumstais, iš kurių tuoj pat ėmė dygti gėlės. Floja lakstė aplinkui rėkaudama ,,Durklai, Gūžtos vardu stok“!, bet jai nelabai sekėsi valdyti įsiutusį sidabro vienaragį.
Pavargusi Floja atsiduso:
– Jei tuoj pat nesiliausi, sugrūsiu tau visą Nepaprastosios padėties sumuštinį į nasrus!
Durklas sustingo kaip sidabrinė statula. Brenda, kabodama ant šviestuvo, pasileido, nudribo žemėn ir išstenėjo:
– Va čia tai arkliukas.
Likę varvekliai, kurių Durklas nespėjo ištirpdyti, nukrito Gimliui ant galvos. Skardžiai subarškėjo metalas.
Pelenė garsiai skundėsi, kad jai į batelį pribyrėjo smėlio.
– Tai… kaip jūs čia atsiradot? – nutraukdama nejaukią tylą paklausė darbuotoja Betė.
– Aš kaip tik su draugėmis buvau vakarėlyje raganų trobelėje,- pasakė Grytutė.
– O aš skridau ant Kalėdozauro su Vilijamu! – iškėlė kumštį į orą Brenda. – Buvo kietai!
– Mes su Žiedo Brolija kirtome žiaurųjį Barazinbarą,- sudejavo Gimlis.- Bet dabar visai norėčiau grįžti ten…- pasakė, sušnairavęs į Durklą, kuris raugėjo pelenų burbulais. Floja tik atsikrenkštė, bet nieko nesakė. Pelenė tik užrietusi nosį šniurkštelėjo ir sužvairavo į purvinus Legolaso ir Gimlio batus, kurie vos jų šeimininkams krustelėjus palikdavo purvo pėdsakus. Staiga per kambarį nubėgo maža, miela pilka pelytė ir kaip tik nutipeno po Pelenės kėde. Princesės reakcija buvo staigi: ji atsistojo abiem kojom ant kėdės ir sukliko:
– Pelė! Pelė! Policija! Kur sargyba!!!
Klykdama ji susverdėjo ir Betė tarsi sulėtintai stebėjo, kaip princesė krenta su kėde už atitrauktos lentynos. Pelenė atsitrenkė į sieną, plonas tinko sluoksnis trūko, suskilinėjo ir lėtai subyrėjo. Pelenė iš nuostabos nutilo ir lėėėėtai dingo skylėje, kuri kaip kalnų trolis šiepėsi tinko ir dažų gabalais.
Visa draugija stovėjo išsižiojusi. Lėtai tilo Pelenės klyksmas, jai krentant gilyn
.- Mergaitėms pirmenybė! – pirmas susivokė Gimlis. Darbuotoja Betė su Floja, Gven, Grytute ir Sidabro Durklu, kuris nesitraukė nuo savo šeimininkės, priėjo prie skylės.
Kažkas švelniai palietė Betei petį. Ji atsisuko.
– Gal leiskit man pirmai? – paklausė dar nematyta rudaplaukė įkypomis akimis ir migdolų spalvos oda. Jai per petį buvo permestas dėklas su ietelėmis, o už diržo buvo užkišta ietisvaidė.
– Ei ei ei, palauk! O iš kur tu atsiradai? – iš už Grytutės išlindo Brenda.
– Aš Lidija. Anksčiau nesirodžiau, nes galvojau, kad jūs pavojingi. – paaiškino ji.
– Mes nepavojingi… Išskyrus vieną. – burbtelėjo Brenda, sušnairuodama į Durklą, kuris aštriais dantimis gaudė veltui bandančią pasprukti musę. Durklas išspjovė keletą liepsnelių ir susvilino muselę. Pačirškinta musė nukrito ant grindų.
Lidija nugurkė seiles ir šoko.
– Aš paskutinė…- lėtai nutęsė Brenda. Durklas priėjo prie jos, pakėlė dantimis už pakarpos ir švystelėjo skylėn. Brenda klyktelėjo ir pranyko tamsoje, o Durklas suurzgė, patenkintas savo darbu. Floja dirstelėjo pro skylę ir sudejavo.
– O ne. Jau galvojau, kad Chaoso išbandymai buvo paskutinis mano nuotykis. Tiek to.
Ir šoko žemyn. Durklas išgąstingai klyktelėjo ir šoko paskui Floją.
Darbuotoja Betė žvilgsniu paragino Grytutę. Grytutė atsargiai žvilgtelėjo skylėn.
– Kad mane raudonasis lapanosis sutryptų, juk tai visiška nesąmonė! – ji stipriai užsimerkė ir nėrė į tamsą.
Darbuotoja Betė dar kartą dirstelėjo skylėn ir giliai įkvėpusi šoko.
Krentant žemyn jai pro ausis švilpė oras, o šviesi dėmė, kur ji paliko leidyklą, vis mažėjo… ir dingo. Staiga ji pajuto stiprų smūgį ir skausmą alkūnėje. Darbuotoja Betė atsikėlė ir apsidairė. Kairėje ji išvydo angą, o joje – smulkią Brendos figūrėlę. Brenda sušnypštė:
– Tyliai, kitaip iš čia TIKRAI nebegrįšime. Ateik, tik ššššš! – ji prispaudė pirštą prie lūpų.
Darbuotoja Betė priėjo prie angos, pasilenkė ir išlindo į kitą pusę. Ir išsižiojo.
Milžiniškoje oloje snaudė žalias drakonas. Kristalai ant olos sienų švietė ir mirguliavo, mesdami blyksnius ant žalių drakono žvynų. Žvynuoti drakono šonai švelniai kilnojosi, mesdami šviesos purslus ant sienų. O po drakono pilvu… Drakonas saugojo patį vertingiausią lobį – knygas. Mažos ir didelės, senos ir naujos, jos visos buvo daug vertingesnės už auksą ir brangakmenius.
Drakonas atmerkė ryškiai geltonas su švelniai žaliomis juostelėmis akis, tokias skaisčias, kaip mažo kačiuko. Jis lėtai pakilo, mirktelėjo geltona akimi ir atsisuko tiesiai į tą vietą, kur stovėjo Betė ir Brenda. Jos abi pasiruošė bėgti, bet drakonas prabilo:
– Aš vis tiek jus galėčiau pagauti. Neverta.
Jos abi sustojo.
Drakonas tęsė:
– Žinau, kad atėjote ieškoti knygų. Aš jas jums mielai atiduosiu, nes žinau, kokios jos svarbios.
Betė su Brenda vienu balsu atsiduso iš palengvėjimo. Gven ir Lidija su Floja išlindo iš skylės. Net Durklas buvo kiek išsigandęs ir stengėsi visą laiką būti už Flojos.
– Bet tik su viena sąlyga. – Drakonas pasilenkė arčiau prie Betės. – Jei aš galėsiu pasilikti po vieną egzempliorių knygų, kurias… – Drakonas akimirką pagalvojo ieškodamas tinkamo žodžio, – pasiskolinau.
– Ir tai viskas? – paklausė Betė.
– Neeeeee… Ne visai viskas. – Drakonas galvodamas švytavo uodegos galiuką kairėn dešinėn. – Jei kiekvienos naujai išleistos knygos atneši po egzempliorių, aš jus visus mielai paleisiu.
– Taip paprastai? Tiesiog atnešti knygų? – netikėjo Betė.
– Taip, tik knygų. Sutinki?
– Žinoma, – atsakė Betė, – ir iškart mus grąžinsi?
Drakonas neatsakė. Jis įkvėpė ir pūstelėjo liepsnas į grupelę. Ugnis sukosi, šoko aplinkui, raminamai spragsėjo liepsnos, žerdamos auksines žiežirbų dulkeles, ir Betė jau nebegalvojo, kaip reikės sugrįžti. Kai atsimerkė, dar spėjo pamatyti, kaip Durklas su savo raitele ant nugaros pavirsta auksinių dulkių lietumi ir susigeria į knyga, tik ant grindų nuplevena viena sidabrinė plunksna.
Betė apsidairė. Lentynos buvo pilnos knygų, tik šen bei ten knygos skyrėsi palikdamos tarpus, tarsi viena iš jų būtų ištraukta… Ar po drakono pilvu.
2 vieta | Deimantės istorija „Nykstantys puslapiai“
Vaiduokliai
Užgeso visos šviesos, pasigirdo baisūs garsai, o vaikų taip laukiamos knygos dingo. Viskas prasidėjo praėjusį penktadienį bibliotekoje. Eimantas ir aš ieškojome knygos mokyklos projektui. Na, aš ieškojau. Eimantas bandė išsiaiškinti, daugiausiai per valandą suvalgytų picų rekordą. Tada užgeso šviesos. Šnabždesys užpildė orą – tarsi būrys senų vaiduoklių, plepančių apie mūsų blogą laikyseną. Grindys girgždėjo, temperatūra nukrito ir lygiai taip pat greitai vėl užsidegė šviesos. Kiekviena knyga, kurią laikėme rankose, dingo. Bibliotekininkė ponia Salomėja atsiduso ir trynė smilkinius taip, kad atrodė lyg čia buvo trečias labiausiai erzinantis dalykas, kuris šiandien nutiko. (Pirmiausia, tikriausiai kažkas grąžino knygą su žemės riešutų sviestu. Antra – tikrai mes.)
– Tai kartojasi,–sumurmėjo ji. Eimantas pažvelgė į mane, aš pažiūrėjau į jį.
– Ar manai, kad tai…Knygų vaiduokliai. Arba… vagis?
– Teisingai, – linktelėjo Eimantas.
-Vagis vaiduoklis,-aš atsidusau.
Tai turėjo būti ilga naktis.
Detektyvai…
Mes nusprendėme ištirti. Pasislėpėme bibliotekoje už knygų lentynos po uždarymo. Eimantas buvo atnešęs užkandžių. Deja, tai buvo itin traškūs bulvių traškučiai. Jis labaaai garsiai valgo! Staiga pradėjo mirgėti šviesos. Per grindis nusidriekė šešėlis. Sustingome. Knyga pati pakilo nuo lentynos. Tada kita. Ir kita. Knygos sklandė tamsoje, tarsi būtų įtrauktos į nematomą vakuumą. Eimantas sugriebė man už rankos.
-ŽINAU, tai knygų vaiduokliai!- spoksojo.
-Arba… šešėlinis padaras, vagiantis knygas?
-Teisingai,- pasakė Eimantas, -Vaiduoklis šešėlinis padaras.
Buvau per daug įsitempusi, kad ginčyčiausi.
Tuščiaviduris žmogus
Sekėme paskui šešėlį į bibliotekos galą, kur radome slaptas duris.
-Ar atidarysime?– sušnibždėjau.
-Ne.
Mes jas atidarėme. Viduje buvo silpnai apšviestas kambarys, pilnas trūkstamų knygų. O centre stovėjo ji. Aukšta, plona figūra, ilgais, rašalu išteptais pirštais. Aplink ją sklandė puslapiai, žodžiai pakilo nuo knygų ir grimzdo į tuščiavidurę krūtinę, tarsi ji jais užkandžiautų. Eimantas sušnibždėjo:
-Gerai, aš klydau. Tai nėra knygų vaiduoklis.
Figūros galva pakrypo į mus. Eimantas sugriebė man už rankos.
-BĖK. DABAR.
Blogiausias mūsų gyvenimo sprintas
Apsisukome ir sprukome. Na, aš sprukau. Eimantas suklupo už kėdės, atsistojo ir bėgo rėkdamas:
-AŠ PER JAUNAS, KAD BŪČIAU UŽKANDIS!
Šnabždantys balsai darėsi vis garsesni, tarsi tuščiaviduris žmogus bandytų liepti mums tylėti savo asmeninėje blogio bibliotekoje. Įsiveržėme į pagrindinę biblioteką, užtrenkdami paslėptas duris. Šviesos vėl mirgėjo. Ponia Salomėja stovėjo prie rašomojo stalo ir gurkšnojo arbatą.
-Taigi, jūs matėte ją?
Eimantas pasilenkė alsuodamas.
-Matėte ją?
-JI BANDĖ MUS SUVALGYTI,- jis atsiduso.
-Ne, ne. Ji nevalgo žmonių. Ji valgo istorijas, sumirksėjau.
-Palauk… taigi, jei mes jos nesustabdysime…Neliks ką skaityti,- pasakė jis. Eimantas aiktelėjo:
-Net kapitono bekelnio?!
-Net kapitono bekelnio,- atsisukau į Eimantą.
Sugalvotas planas (kuris beveik nepavyko)
-Jei ji maitinosi žodžiais, mums reikia ją permaitinti. Kitą naktį grįžome, ne kaip išsigandę vaikai, o kaip pasakotojai. Pasislėpėme prie slapto kambario, su paruoštais žibintuvėliais ir sąsiuviniais rankose. Kai tik tuščiaviduris žmogus pradėjo sugerti žodžius, mes pradėjome greičiau pasakoti. Eimantas net pradėjo dramatiškai skaityti dribsnių dėžutės nugarėlę. Tuščiaviduris žmogus užspringo. Jis atsitraukė, mirgėjo šešėliai. Jo rankos svyravo taip, lyg jis būtų bandęs numušti mūsų siaubingą pasakojimą. Ir tada jis sprogo. Gerai, gerai, jis dingo rašale. Bet „sprogo“ skamba šauniau. Knygos vėl pasirodė. Biblioteka buvo išsaugota. Ponia Salomėja nusišypsojo.
-Jūs tai padarėte,-pasakė ji.
Eimantas nusijuokė:
-Ir svarbiausia, kapitonas bekelnis yra saugus
Ir mes išėjome kaip herojai. Ir galbūt, tik galbūt, šauniausi detektyvai, kuriuos šis miestas kada nors matė.
3 vieta | Gyčio istorija
Detektyvas Tomas
Tomo užrašai
Vasario 14, penktadienis
Tokia žinia mūsų klasę pasiekė per nuobodžią matematikos pamoką kurią vedė mūsų auklėtojas ponas Trupmena.Mokytojas aiškino naują temą, kažką apie liekanas, tiesą sakant nesiklausiau, galima sakyti miegojau.Šią žinią mums paskelbė bibliotekininkė Rita netikėtai įsiveržusi į mūsų klasę pertraukusi poną Trupmeną ir pradėjusi pasakoti istoriją, kas įvyko bibliotekoje:
-T-t-ten b-b-buvo m-m-monstras!
Visa klasė nustebo net ir pats ponas Trupmeną tuo metu kažką rašęs lentoje.
-Nesupratau?-paklausė ponas Trupmena kvailu žvilgsniu žiūrintis į bibliotekininkę.
Rita drebančiu balsu tarė:
-M-m-monstras! Ten buvo kažkas atrodantis kaip monstras!
Ponas Trupmena ramiai pasakė:
-ramiai Rita aš jus palydėsiu pas seselę.
Kai mokytojas išėjo mūsų klasė pradėjo šnabždėtis bet labiausiai buvau susidomėjęs aš. Matot man patinka spresti galvosūkius,mįsles ir panašiai.Aš esu dalyvaves daugybėje varžybų,konkursų, todėl turiu daug medalių ir diplomų, kurie kabo prie mano lovos ir ,,įkalčių lentos‘‘kurioje aš sprendžiu išgalvotas mįsles. Todėl ši žinia mane itin sudomino.
Vasario 15, šeštadienis
Penktadienį eidamas namo galvojau apie bibliotekininkės žodžius. Ta istorija skambėjo labai vaikiškai bet aš nežinau nieko daugiau išskyrus bibliotekininkės žodžius, kad tai buvo „monstras“. Paprastai Rita būna rimta ir nejuokauja. Daugiau mes mokyklos vaikai nieko nežinome. Manau imsiuosi šio tyrimo.
Vasario 16, sekmadienis (Lietuvos valstybės atkūrimo diena)
Nieko naujo nesužinojau. Rytoj pirmadienis gal kažką sužinosiu bet vargu ar mokytojai ką nors sakys. Greičiausiais sakys, kad bibliotekininkė persidirbo.
Vasario 17, pirmadienis
Šį rytą nuėjęs į klasę tikėjausi pamatyti ramų mokytojo veidą skelbiantį klasei,kad Rita persidirbo ir išleista trumpų atostogų, bet atsisėdęs į suolą pamačiau,kad mokytojas nervingai baksnoja kompiuterio klavišus. Prasidėjus pamokai mokytojas elgėsi keistai: dažnai iš rankų išmesdavo kreidą ar tušinuką, o jam ką nors pametus klasė juokdavosi. Apie vakarykštį įvykį jis nieko nesakė, o klasė nieko neklausė, atrodė,kad vakarykščio įvykio net nebuvo.
Vasario 18, antradienis
Šiandien per garsiakalbį buvo paskelbta,kad naujos knygos į biblioteką atvyks dar negreit, taip pat pranešta, kad biblioteka kuriam laikui uždaroma. Visa klasė atsiduso.Ne dėl bibliotekos, o dėl knygų kurias biblioteka užsakė dar prieš mėnesį. Tos knygos atrodė labai viliojančiai, jos buvo juodos su paauksinimais. Kitos blizgančios. Visa mokykla jų laukė,net mokytojai.Man pasirodė keistas tik vienas dalykas: vasario 14 eidamas į mokyklą mačiau sunkvežimį, kuris buvo su laukiamų knygų ženklu. Manau,kad mokykla kažką slepia ir ketinu išsiaiškinti ką.
Vasario 19, trečiadienis
Šiandien į mokyklą nuėjau anksčiau nei paprastai.Mūsų biblioteka antrame aukšte, o tai šiuo atveju blogai, kadangi mano ketinimai buvo pažiūrėti pro langą, gal ką nors pamatyčiau.Tada prie kampinių durų pamačiau kopėčias, paėmias jas, pajutau,kad jos sunkesnės nei galvojau.Šiaip ne taip prinešiau prie sienos ir pradėjau lipti.Užlipes į viršų pamačiau keistą vaizdą- ponas Trupmena buvo bibliotekoje, bet ne vienas, o su ūkvedžiu, kurio vardas buvo Darius.Jie abu buvo bibliotekoje, nors įeiti biblioteką buvo draudžiama, tada suskambo skambutis ir man teko bėgti į pamoką.Ši diena davė truputį naudos ir tai yra gerai.
Vasario 20, ketvirtadienis
Trečiadienį grįžes namo savo įkalčių lenoje pasižymėjau įtariamuosius: poną Trupmeną ir ūkvedį Darių.Penktadienį eisiu ieškoti įkalčių prie mokytojo stalo ir prie ūkvedžio būdelės.
Vasario 21, penktadienis
Į mokyklą vėl nuėjau anksčiau, kad galėčiau apžiūrėti mokytojo stalą. Nuėjęs į klasę atsisėdau į suolą ir ėmiau laukti tinkamos progos. Tokia proga pasitaikė gan greitai, kai kažkas ėmė dėtis koridoriuje. Visa klasė, taip pat ir mokytojas, nuskubėjo sužinoti, kas ten vyksta. Tada aš ir ėmiau veikti – greitai nubėgau prie mokytojo stalo ir pradėjau darinėti stalčius. Bet neaptikau nieko keisto. Gal būt įkalčius ar kažką laiko namuose? Ką jau ką bet ten laužtis neketinu.
Vasario 22, šeštadienis
Šiandien šeštadienis į mokyklą eiti nereikia, o tai tyrimui visiškai nepadeda
Vasario 23, sekmadienis
Šiandien planuoju nueiti prie mokyklos ir pažiūrėti pro langą į biblioteką dar kartą, gal ką nors pamatysiu. Nuėjęs pamačiau, kad kopėčių nebėra, o lipti sienomis aš nemokėjau. Todėl nusprendžiau paslanpinėti aplink pirmo aukšto langus, gal ką nors pamatysiu ar išgirsiu. Sustojau prie kažkieno lango nes išgirdau šnekant:
-knygos dingo, visi nusiminę, o Ritos vos neištiko širdies priepuolis. Nežinau ar galime į šią mokyklą toliau leisti vaikus.
Po to langas užsidarė ir nieko negirdėjau. Tie žodžiai mane privertė labiau stengtis tyrime.
Vasario 24, pirmadienis
Šiandien imsiuosi ūkvedžio kambarėlio. Žinau kad ūkvedys nedirba per ilgają pertrauką, todėl teko gan ilgai laukti pertraukos. Kai tik prasidėjo pertrauka iš kart lėkiau į lauką. Ūkvedžio trobelė yra vos tik išėjus iš mokyklos ir pasukus į kairę. Pamačiau kaip ūkvedys išeina iš kambarėlio taigi nuskuodžiau ten, įėjau ir greit užtrenkiau duris, tam kad niekas negalvotų žiūrėti. Užsidaręs apsižiūrėjau ir nepamačiau nieko keisto. Apžiūrėjau stalčius, visas lentynėles, net po spinta. Paieškojau skylių grindyse,bet nieko neradau. Suskambėjo skambutis ir man teko lėkti į klasę. Pradedu galvoti kad ponas Trupmena ir ūkvedys nekalti, o kaltas kažkas kitas.
Vasario 25, antradienis
Šiandien ponas Trupmena dar kartą priminė,kad negalima eiti į biblioteką. Klasė atrodė susidomėjusi, bet nieko neklausė. Per pamoką sugalvojau beprotišką dalyką: pačiam įsmukti į biblioteką ir apsižiūrėti. Tikriausiai teks laukti rytojaus, nes šiandien tai paskutinė pamoka, o po to važiuosiu į kirpyklą
Vasario 26, trečiadienis
Šiadien vos atsibudes supratau, kad darysiu labai kvailą dalyką, bet aš noriu sužinoi kas vyksta toje bibliotekoje. Tą padaryti norėjau po pamokų,nes per pertraukas neužtektų laiko nueiti iki bibliotekos apsižiūrėti ir grįžti. Sulaukti pamokų pabaigos atrodė neįmanoma, bet po kokių kelių šimtų metų pagaliau suskambėjo skambutis skelbiantis pamokų pabaigą ir aš išskuodžiau prie bibliotekos. Nenutuokiau kaip į ją pateksiu, bet pasistengsiu. Nubėgęs prie bibliotekos ir paklebenęs durų rankeną pamačiau kad ji atrakinta, todėl greit įėjau vidun ir uždariau duris. Viskas buvo pasikeitę nuo sekmadienio kai žiūrėjau į biblioteką pro langą:buvo daug keistai atrodančių juodų žymių, kai kurios lentynos buvo apverstos, bet keisčiausia buvo kad ant bibliotekininkės stalo buvo daug laukiamų, juodai auksinių knygų, o blizgančių – nei vienos. Staiga išgirdau balsus ir greit nėriau iš bibliotekos prieš kažkam į ją įeinant. Po šio nuotykio supratau kad kažką labai domina tos blizgančios knygos nes juodos buvo nepaliestos. Gal tai koks vienaragis? Nors tuo netikiu.
Vasario 27, ketvirtadienis
Po vakarykštės dienos manau, kad tai gali būti net nežemiškas padaras, nes kažin ar žmogus išvartytų knygų lentynas ar taip sugadintų visą biblioteką, bet aš žadu vėl įsmukti į biblioteką, nes ten mačiau kažką uždengtą su balta skraiste ar antklode, nespėjau įsižiūrėti, nes tą dalyką pamačiau kaip tik tada kai išgirdau balsus, bet nekreipiau į jį dėmesio.Todėl rytoj eisiu atgal.
Vasario 28, penktadienis
AŠ TAI PADARIAU!!! Išsprendžiau, kas nutiko knygoms. O dabar viską papasakosiu: vėl teko labai ilgai laukti kol baigsis pamokos, bet kažkaip ištvėriau. Vėliau nubėgau į biblioteką. Ji kaip ir praeitą kartą buvo atrakinta, todėl vėl įsmukau į vidų ir užtrenkiau duris. Susiradau baltą užtiesalą, nudengiau jį ir pamačiau labai keistą dalyką, kurio mokykloje neturėtų būti. Po uždangalu buvo daug dėžių, bet po jomis buvo skylė, kuri atrodė begalinė. laimė buvau pasiruošęs:turėjau žibintuvėlį,kreidos,vandens ir kažkodėl sumuštinį. Pasišviečiau į duobę ir pamačiau, kad ji netokia ir gili, todėl persižegnojau ir įšokau. Nusileidau ant keturių, bet sveikas. Išvydau ilgą nelygiai išraustą urvą ir pradėjau juo eiti. Eidamas pamačiau and žemės gan dideles kojų įspaudas, o paėjęs dar toliau suradau vieną blizgančią knygą. Supratau, kad einu geru keliu. Po kelių minučių išgirdau kažkokį gurgimą, KURIS RODĖSI SKLINDA IŠ GYVO PADARO! Aš pagalvojau ar verta eiti ten ir rizikuoti gyvybe, bet smalsumas nugalėjo.Po kelių minučių priėjau labai staigų posukį, o gurgimas vis garsėjo. Giliai įkvėpiau ir pasukau. Išvydau neįmanomą dalyką:ten buvo šimtai dingusių knygų, o tarp jų gulėjo MONSTRAS arba kažkas panašaus. Jis turėjo tris akis, vieną burną, kuri atrodė keistos formos, o jos viduje buvo du dideli dantys. Gerai, kad jis miegojo, nes greičiausiai būčiau neišgyvęnes, nors jis atrodė nepavojingas. Greitai parskuodžiau iš kur atėjęs, nulėkiau tiesiai pas direktorę, net nepasibeldes įsibroviau į kabinetą ir pradėjau pasakoti ką mačiau ir ką radau. Iš pradžių ji netikėjo, bet aš ją priverčiau ateiti į biblioteką. Bibliotekoje parodžiau ką radau, nuvedžiau tuneliu prie knygų, bet keista kad monstro ten nebuvo, bet buvo likusios knygos. Aišku po to turėjau daug aiškintis, bet dėl to kad atradau knygas man nieko nebuvo ir plius gavau diplomą, ir po vieną naują knygą. Direktorė man po viso to pasakė, kad jie buvo radę urvą, bet galvojo kad jis čia tiesiog išgriuvo ar panašiai. Po viso šito mokykloje pasidarė labaiii nuobodu, nes nebebuvo ko aiškintis ar panašiai. Bet aš neišsprendžiau dviejų mįslių:kur dingo monstras ir iš kur jis atsirado?O dabar guliu savo lovoje ir skaitau knygas. Vienoje iš jų parašyta monstro istorija…
Sveikiname istorijų autorius!
Naujausi komentarai