Skelbiame rašinių konkurso „Mano didžiausia baimė ir kaip aš ją nugaliu“ laimėtojos rašinį (publikuojamas žemiau)! Autorei atiteko knyga „130 dūžių per minutę“.
Mano didžiausia baimė ir kaip aš ją nugaliu
Vieną gražią saulėtą rudens dieną mano gyvenime prasidėjo nauja ilga kelionė – aš pradėjau lankyti mokyklą.
Pirmosios dienos mokykloje buvo įsimintiniausios. Susipažinau su nauja aplinka, pradėjau labiau pažinti pasaulį, o svarbiausia man puikiai pavyko susidraugauti su savo bendraklasiais. Su kai kuriomis mergaitėmis aš bendrauju ir iki šių dienų. Jos man padeda praskaidrinti dieną, liūdnomis akimirkomis išspausti šypseną veide ir nuobodulį pakeisti judesiu
Tačiau kartais pagalvojau, kas būtų, jeigu aš nebeturėčiau jokių draugų? Kaip jausčiausi, kai iš manęs pradėtų tyčiotis? Ką daryčiau, jeigu būčiau atstumta? Būna dienų, kai į mokyklą einu su baime ir nepasitikėjimu savimi. Bijau, kad peržengusi mokyklos slenkstį, būsiu lygiai taip pat atstumta kaip ir mergaitė Angelė iš mano skaitytos Katherines Paterson knygos ,,Visai kaip žvaigždės“. Mergaitė neturėjo mokykloje jokių draugų ir kiekvieną dieną būdavo viena ir apsupta kreivų žvilgsnių. Bijau net pagalvoti, kaip jausčiausi atsidūrusi jos vietoje.
Šios baimės išvengti man padeda mintis, kad pasaulyje yra ir daugiau paauglių, kurie išgyvena panašius jausmus. Tai man suteikia pasitikėjimo savimi ir ryžto prieš patyčias. Kad nesusidurčiau su jomis ir vienatve, aš stengiuosi nesivelti į jokius konfliktus, ginčus bei apkalbas. Nuvyti tas mintis man padeda šokis, knygų skaitymas, piešimas, augintinis bei artimų žmonių palaikymas ir buvimas šalia.
Labai džiaugiuosi, kad šiandien aš esu gerų žmonių apsuptyje ir nesu susidūrusi su vienatve ar patyčiomis. Labai tikiuosi, kad jei taip atsitiktų, aš atrasčiau savyje jėgų viską nugalėti.
Naujausi komentarai